Vilniaus teritorijoje žmonės gyveno nuo paleolito pabaigos. Tai buvo medžiotojai, atklydę į šią vietą paskui gauruotus raganosius ir mamutus – jų kaulai, pradūlėję bene 14000 metų, XX a. buvo surasti Antakalnyje. Tačiau Vilniaus kaip sostinės istorija prasideda kunigaikščio Gedimino laikais. Apie tai pasakoja legenda, užrašyta XVI a. Lietuvos metraščiuose – praėjus dviem šimtams metų po Gedimino mirties. Pasak jos, Gediminas, išvykęs medžioti, nakvynei apsistojo Šventaragio slėnyje. Ten jis susapnavo, kad ant kalno, tuomet vadinto Kreivuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Žynys Lizdeika išaiškino sapną: čia stovės sostinė, o jos garsas sklis po visą pasaulį.
Ši istorija panaši į legendą apie Romos vilkę. Vilniaus įkūrimo legendą tyrinėjo profesionalūs mitologai Gintaras Beresnevičius ir Algirdas Julius Greimas. Pastarasis rašė: „Aš įsitikinęs, kad šituo mitu ir Vilniuje žmonės gyvena: su kokiu pasididžiavimu jie apie Vilnių kalba ir kaip tiki į Vilniaus misiją!“