Miesto katastrofos ir prisikėlimai

Didieji gaisrai daugybę miesto gyventojų palikdavo be namų, dirbtuvių ir bažnyčių, sutrikdydavo įprastą kasdienio gyvenimo ritmą ir miesto raidą. Liepsnose pražūdavo ir senosios architektūros klodai bei miesto praeitį liudijantys dokumentai. Vis dėlto būtent gaisrai (pavyzdžiui, 1610 ar 1748 m.) pastebimai keisdavo Vilniaus veidą. Nuodėgulių krūvos ir suodinos bažnyčių, rūmų ir miestiečių namų sienos pamažu įgydavo naujas, tačiau dabar lengvai atpažįstamas formas ir pražysdavo neregėtomis spalvomis.

Ilgus amžius retai vilniečių kartai netekdavo susidurti su nuolat sugrįžtančiomis epidemijomis: ne kartą miestą nusiaubė maras, o XIX a. būta net aštuonių choleros protrūkių. Epidemijos ne tik nusinešdavo daugybės vilniečių gyvybes, bet ir ilgam sutrikdydavo miesto raidą. Po daug dešimtmečių Vilniui vėl teko susidurti su klastingu virusu. Kelias savaites buvo ištuštėjusios įprastai gyvos gatvės, apmirė viešasis gyvenimas. Bet, kaip liudija praeities patirtis, epidemijoms praėjus, miestas vėl prisikelia su nauja jėga.

Po LDK kariuomenei nesėkmingai susiklosčiusio mūšio prie Žaliojo tilto 1655 m. rugpjūčio 8 d. Vilnius buvo užimtas Maskvos karių. Pirmosios okupacijos dienos buvo pragaištingos: žudyti mieste likę gyventojai, plėštos bažnyčios ir vienuolynai, rūmai ir namai, net laidojimo kriptos, iš kurių buvo pagrobti puošnūs karstai, liepsnose pražuvo miesto archyvas. Okupacija tęsėsi daugiau nei šešerius metus, tačiau galiausiai sostinę pavyko atkovoti ir miestas pamažu sugrįžo į įprastą gyvenimo ritmą.

Vilnius nuo XVI a. vidurio vis tapdavo stotele žygiuojančioms svetimšalių armijoms. Čia brutaliausiomis formomis susidurdavo Rytų ir Vakarų interesai. 1812 m. miestas sutiko nepralaimintį imperatorių Napoleoną ir jo Grande Armée, o vėliau iš arti stebėjo šios kariuomenės tragediją. 1915 m. Vilnius savo kailiu pajuto iki tol neregėto pasaulinio karo baisumą: Rusija miestą skubiai evakavo, o Vokietija jį užėmė. Karas Vilniuje ir dėl Vilniaus užtruko iki pat 1920 m. 1939 m. miestas tapo viena pirmųjų sovietų ir nacių pradėto naujo pasaulinio karo aukų: rugsėjį jį užėmė sovietai, 1941 m. – naciai ir 1944 m. – vėl sovietai. Okupacinės įgulos iš Vilniaus galutinai išsikraustė tik 1993 m.

1830–1831 m. ir 1863–1864 m. buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje įvyko sukilimai prieš Rusijos imperijos jungą. Abiejų sukilimų metu Vilnius tapo svarbiu kovotojų centru. 1830–1831 m. mieste slapta veikė sukilėlių Vyriausiasis komitetas, į kovotojų gretas įsiliejo nemažai miestiečių ir studentų. Tačiau lemiamas bandymas iš išorės išvaduoti Vilnių baigėsi sukilėlių pralaimėjimu Panerių kalvose. Sukilimui pralaimėjus, buvo uždarytas svarbiausias miesto kultūros, mokslo ir laisvės židinys – Vilniaus universitetas.

1863–1864 m. sukilime vilniečiai kovėsi legendinio Liudviko Narbuto būriuose, o mieste veikė slaptos pasipriešinimo organizacijos. Sukilimui pralaimint, pagrindiniai jo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas buvo sučiupti ir nužudyti Vilniuje, o kūnai paslėpti. Vis dėlto miestas grąžino savo didvyrius – po pusantro amžiaus sukilėlių vadai buvo surasti, iškilmingai pagerbti ir palaidoti. Vilniuje vėl suskambo legendinis sukilėlių šūkis: „Už mūsų ir jūsų laisvę“.

1941–1943 m. pačioje Vilniaus širdyje naciai įkūrė getą, kuriame įkalino miesto ir jo apylinkių žydus. Į Mažąjį ir Didįjį getus padalintas Senamiestis buvo tiek žydų kalėjimas, tiek dvasinio ir fizinio žydų pasipriešinimo makabriškai nacių politikai vieta. Gete veikusi „popierinė brigada“ su poetais Avromu Suckeveriu ir Šmerke Kačerginskiu priešakyje gelbėjo ir slėpė žydų kultūros lobius, Hermano Kruko prižiūrima geto biblioteka tapo priebėga, suteikusia alkaniems ir bijantiems geto kaliniams vilties, o geto teatras – trumpalaikio džiaugsmo oaze nežinios atmosferoje.

Gete organizuotas ginkluotas pasipriešinimas, nors ir nebuvo sėkmingas, iki pat geto likvidavimo priminė apie totalitarinio režimo siaubui nepasiduodančią Vilniaus žydų dvasią. Šį siaubą šiandien mena nuo buvusio geto teritorijos nutolęs Panerių memorialas – Panerių, kuriuose Holokausto metu masiškai žudyti Vilniaus geto žydai.

Miestas – ne tik pastatai, bet ir žmonės. Pokario metu Vilnius neteko labai daug ir vienų, ir kitų. Pastatai buvo griaunami gana neselektyviai, per daug neatsižvelgiant į būklę, vertę, istoriją. Reikėjo atlaisvinti vietos socialistinio miesto platiems bulvarams ir aikštėms. Žmonės buvo atrenkami kruopščiau – politiškai ir ideologiškai neįtikusieji keliavo į Sibirą. O Vilnius, ir taip netekęs reikšmingos dalies savo gyventojų, dar turėjo atsisveikinti su daugybe vietos lenkų, iškeldintų į komunistinę Lenkiją. Vienas jų buvo Vilnių fotoobjektyvu tapęs Janas Bułhakas. Be jo, rytinis Vilniaus ūkas, pakibęs virš miesto slėnio, nebebuvo matomas taip pat.