7 kelionės kryptimi – Vilnius 700

XVI a. evoliucija vilniečių lėkštėse: neįtikėtinos puotos, didikų pamėgti barščiai ir vaistinės lyg burtininkų karalystės

Labai tikėtina, kad daugelis produktų, kuriuos dabar kasdien galime rasti savo racione, mūsų protėviams buvo visai negirdėti arba prieinami tik didikams. Atsidūrę viduramžių kunigaikščių puotoje, ant stalo daugumos mums pažįstamų daržovių nerastumėte – jus pasitiktų kalnai įvairiausios mėsos, statinės su alumi ar midumi. Tačiau 16 a. į miestą traukiant virtinėms pirklių, o atvykus karalienei Bonai Sforzai, į virtuves įsisuko naujos mados, ant stalo pasirodė nauji valgymo įrankiai, itališkos daržovės ir egzotiški patiekalai. Artėjančio sostinės jubiliejaus proga rengiamas projektas ,,7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ kviečia sužinoti, kodėl didikams taip patiko barščiai, vaistinėse retas pirko vaistus, o marcipanai piršlybų metu dovanojami sužadėtinei.

 

 

Kelionė į XVI amžių

 

Pokyčius lėmė legendinė karalienė

 

Vilniaus turizmo ir plėtros „Go Vilnius“ pristatomas projektas ,,7 kelionės kryptimi – Vilnius 700“ kaskart apžvelgia vis kitą Lietuvos sostinei svarbų laikotarpį bei kviečia virtualiai pasivaikščioti po skirtingas Vilniaus epochas, pamatyti skirtingus sostinės veidus. Keliaujant vis kitais virtualiais maršrutais, kiekvienas turi galimybę pajusti skirtingų istorinių laikmečių aktualijas – suprasti, kas formavo šiandieninį miestą, patirti nekasdienių nuotykių.

Trečiajame kelionių ture istorikė Luka Sinevičienė savo pasakojimais mus nukelia į laikus, kai vyko tikra Vilniaus gastronomijos evoliucija. Gali atrodyti keista, bet net ir šiandien mūsų taip mėgstami barščiai ar šaltibarščiai prieš kelis šimtus metų buvo visiškai kitokio skonio. Įdaryti povai ir gulbės dvaruose stebino mažiau nei marcipanai, įmantriai paruošti valgiai ir kalnai maisto. 16 a. puotos šiandien tikrai atsidurtų gyvenimo būdo laidose ir žurnalų puslapiuose, o pagal keisčiausius receptus paruoštus valgius vargu ar norėtų atkartoti šių dienų virtuvių šefai.

Tiesa, anuomet žmonės laikydavosi pasninko, kuris trukdavo 139 dienas per metus, tad jo metu tekdavo pasitelkti išradingumą. Pavyzdžiui, migdolų pienas sugalvotas tikrai ne šiais laikais – pasninko metu jį gerdavo dar LDK didikai. Tačiau didžiausiems pokyčiams Vilniaus gastronomijos pasaulyje įtaką padarė karalienė Bona Sforza. Ji ne tik supažindino vietinius su tokiais valgymo įrankiais, kaip šakutė, bet ir parodė jiems iki šiol neragautus skonius. Teritorijoje, kuri šiandien laikoma pačia Vilniaus širdimi, plytėjo tarsi rojaus sodas: čia buvo galima pasivaikščioti tarp figmedžių ir apelsinmedžių, nuo medžio nusiskinti šilkmedžio uogų, paragauti melionų.

 

Nežinomas autorius. Natiurmortas. XIX a. Šiaulių “Aušros” muziejus

Vilniečių meilė barščiams

 

Jau trečiasis projekto turas šį kartą kviečia leistis į gastronominę kelionę po LDK Vilnių ir pažvelgti į Lietuvos virtuvę nauju kampu. Istorikai sutinka, kad 16 a. visam laikui pakeitė lietuvių valgymo įpročius. Tiesa, šiandien mums gerai pažįstami produktai puikavosi tik ant didikų stalų. O šiandien dauguma mūsų valgome tokį pat maistą, kokį 16–18 a. sau galėjo leisti tik valdovas ir didikai. Viskas prasidėjo LDK kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam vedus Boną Sforzą – ji į dvarą atsivežė dalelę gimtosios Italijos, ir karališkoje virtuvėje padvelkė nauji vėjai. Prie Žemutinės pilies buvo įkurtas sodas, kuriame augo itališki augalai, prieskoniai ir daržovės. Kaip jis atrodė, kaip kvepėjo galėsite išvysti atšilus orams užsukę į Valdovų rūmų kiemelyje atkurtą Bonos Sforzos sodą ir įkvėpę jo aromatų.

Virtualiame ture L. Sinevičienė pasakoja ir apie Vilniaus didikų sodus, kurie niekuo nenusileido karališkiems. Greta dabartinės Tilto gatvės stūksojo ne mums įprasti, šiame laikmetyje matomi, namai, o buvo įsikūręs Radvilų dvaras ir sodai. Čia augo ne tik tradiciniai vaismedžiai: medinėje oranžerijoje buvo auginamos ir figos, graikiniai riešutai, net šiandien supermaistu įvardijamos šilkmedžio uogos.

Istorikė taip pat atskleidžia, kad vienas patiekalas karaliavo ant visų luomų atstovų stalo, jį mėgo ir vyskupai, ir didikai, net pati Barbora Radvilaitė. Tai – mums puikiai pažįstami barščiai. Ankstyviausi barščių receptai, parašyti lietuvių kalba, rasti Radvilų virėjo užrašų knygelėje, kurioje minima, kad jais buvo mėgaujamasi pasninko metu. Tiesa, barščiai buvo ruošiami ne iš mums pažįstamų burokų šaknų, o iš vietinių lankinių barščių ar batvinių, kurie buvo specialiai užraugiami. Barščiai buvo valgomi ir karšti, ir šalti. Tačiau, jei norėtumėte paragauti šiandien taip populiarų šaltibarščių, pagamintų prieš šimtmečius, nustebtumėte savo lėkštėje pamatę jų pradininkę – šaltsriubę: grietine užbalinti batvinių barščiai buvo gardinami vėžių kakleliais, veršienos ar kalakutienos gabaliukais, pjaustytais žaliais agurkais ir kietai virtu kiaušiniu.

Kalbant apie Radvilas, šiais laikais ši šeima neabejotinai būtų vadinami tikrais vakarėlių liūtais, ir apie jų organizuojamus vakarėlius būtų rengiamos laidos. Radvilų rūmuose 16 a. vyko puotos, galinčios nustebinti net šiandien visko mačiusius. Patiekalai buvo ruošiami itin įmantriai, pavyzdžiui, žuvis, kurios viena dalis buvo kepta, kita – virta, o trečia – troškinta.

 

Lankinis barštis. Iliustracija iš “Flora von Deutschland” knygos, 1885 m

 

Vaistinių paslaptys ir kodėl marcipanai buvo dovanojami sužadėtinei?

 

Virtualiame ture pasakojama, kad vaistų į vaistinę anuomet užsukdavo įsigyti tik mažuma. Tuometinės vaistinės priminė burtininko karalystę: čia buvo galima įsigyti džiovintų gyvūnų, gyvačių nuodų, net į miltelius sutrintų mumijų. Vaistinėse buvo prekiaujama itin egzotiškais ir prabangiais maisto produktais, muilu, kvepalais, trauktinėmis, likeriais, net brangakmeniais.

Romantikos mėgėjus nestebins ir kitas faktas. Šiandien gauti dovanų dėžutę saldainių – malonu, tačiau tas jausmas tikrai neprilygsta 16 a. patirtajam gavus šių saldumynų, kai dėžutė marcipanų buvo brangi retenybė, dažniausiai dovanojama piršlybų metu sužadėtinei. Su marcipanais yra susijusi ir ypatinga istorija, nutikusi Vilniuje. 16 a. pabaigoje Chodkevičų rūmuose gyveno Sofija Olelkaitė, turtingiausia LDK nuotaka. Dar jos jaunystėje Jurgis Chodkevičius sutarė su Radvila Perkūnu dėl senų skolų ištekinti Sofiją už Jonušo Radvilos, kuriam turėjo atitekti pasakiškas kraitis. Tačiau, artėjant Sofijos pilnametystei, Chodkevičiai persigalvojo, ir į Vilnių atvyko tūkstantinės abiejų didikų kariuomenės. Kad išvengtų pilietinio karo, Jonušas Radvila ne kartą vyko pas Sofiją nešinas marcipanų dėžutėmis. Miestas juokėsi, kad tokioje situacijoje „nepadės jokie pasaulio marcipanai“. Šis posakis išliko ilgiau nei gyveno Sofija ir Jonušas, ir jį buvo galima išgirsti dar XX a. pradžioje. Ar dėl įvykusių vestuvių visgi galima dėkoti marcipanams –  nežinia, o ir santuoka truko neilgai, Sofija netrukus mirė gimdymo metu.

Šiame ture istorikė taip pat supažindins ir su daugiau neįtikėtinų kulinarinių faktų bei istorijų, susijusių su iki šių dienų išlikusiais Vilniaus objektais. Pavyzdžiui, sužinosite, kaip atrodė vienuolių mityba, ką patyrė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kokius pompastiškus patiekalus buvo galima išvysti paragauti to meto puotose bei kitus faktus.

 

Lukas Kilijanas, Dominykas Kustodis. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. XVII a. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Viršelio nuotrauka: Nežinomas įtalų dailininkas. Natiurmortas (Padėklas su egzotiniais vaisiais). XVII a. Varšuvos nacionalinis muziejus