Lietuviška gira

Geri vyrai geroj girioj gerą girą gerai gėrė… Ir tai darė nuo priešistorinių laikų. Bet ne tik girioje lietuviška gira buvo geriama.

Pats žodis „gira“ siejamas su žodžiu „gerti“ ir pirmiausia galėjo būti naudojamas visiems fermentuotiems gėrimams vadinti, tarp jų ir obuolių, ir salyklinės, ir duonos girai. Obuolių gira, ko gero, buvo paminėta dar XV amžiaus šaltiniuose. Salyklinės giros kelio pradžia – nusižiūrėtas alaus gamybos procesas, duonos gira buvo gaminama iš nekepto duonos raugo arba iš jau iškeptos duonos.

Lietuviška gira buvo vienas iš pirmųjų užrašytų receptų – archyvuose išlikęs 1594 m. obuolių giros receptas. Tačiau, panašu, kad kiekviena šeimininkė turėjo savo receptą, ypač duonos giros. Ir suprantama, kadangi kiekvienos šeimininkės raugas buvo unikalus, tad ir giros skonis skirtingas.

Parengta pagal knygą „Senieji lietuviški receptai: Lietuvos gaspadinių receptai“. Anželika Laužikienė, Rimvydas Laužikas, 2020. Vilniaus universiteto leidykla

Lietuviška gira

Jums reikės:

• 1 kg mažais gabalėliais sulaužytos džiovintos ruginės duonos
• 10 l vandens
• 30 g šviežių mielių
• 300 g cukraus
• 1 citrinos
• 100 g didelių razinų

Gaminimo procesas

1. Į kibirą ar kitą didesnį indą sudėkite duoną ir užpilkite karštu virintu vandeniu. Kai vanduo atvės iki kambario temperatūros, supilkite nedideliame vandens kiekyje ištirpdytas mieles ir viską gerai išmaišykite.
2. Šį mišinį uždenkite švariu rankšluostėliu ir palikite rūgti. Mišinys rūgti turėtų apie 12 valandų, tačiau procesą reikia prižiūrėti, nes šiltesnėje patalpoje gira rūgsta greičiau, o šaltesnėje – lėčiau.
3. Išrūgusią girą nukoškite, suberkite ir išmaišykite cukrų.

Tokią girą galima gerti šviežią ar, supylus į tvirtesnius butelius, laikyti šaltai ir mėgautis šalta. Pilstant į butelius, į kiekvieną butelį išėmę kauliukus įdėkite po griežinėlį citrinos ir keletą didelių razinų.