Vilniaus kasdienybė ir peizažai

1. 11 maršrutas

Kaip ir daugelis miestų, Vilnius turi ypatingą maršrutą, kuriuo vykdamas gali apžiūrėti daugelį miesto įžymybių. Šį maršrutą apdainavo rašytojas Jurgis Kunčinas. Jis, Žvėryno medinuko gyventojas, puikiai žinojo, kad Žvėryno žiede, prie spaudos kiosko, sėdus į autobusą, išsirangius pro šviesoforus, paupius, pro Šventą Oną ir Bernardinus, galima pasiekti jį, Užupį. Kažkada du pakraščiai, dabar jau centras. Bet abu likę saviti, juk Užupis – respublika, o Žvėrynas… marga imperija. Joje rasi visko: cerkvę, bažnyčią, kenesą, panamą ir krūvą ambasadų. Bet ši „imperija“ – saugi, rami užuovėja. Tokia ji buvo ir Kunčinui.

2. Didikų rūmai

Vilniuje puošnias rezidencijas turėjo Lietuvos istorijoje itin svarbi Radvilų giminė. Tarp jų – XVI a. prie Neries pastatyti, bet nebeišlikę rūmai su itališko tipo sodu. Juose gyveno Barbora Radvilaitė, kurią čia lankydavo Žygimantas Augustas. XVII a. vid. Jonušo Radvilos rūmai dabartinėje Vilniaus gatvėje buvo laikomi bene gražiausiais visame mieste. XVI–XVII a. sandūroje dabartinėje Didžiojoje gatvėje Chodkevičiai pastatė įtvirtintą rezidenciją su bokštais. Ji vėliau buvo perstatyta. XVII a. pab. Antakalnyje iškilo įspūdingi brandžiojo baroko stiliaus Kazimiero Sapiegos rūmai. Vilniuje buvo pastatyti ir Pacų, Bžostovskių, Sluškų, Umiastovskių, Tiškevičių, Oginskių, Kosakovskių, Zavišų, Tyzenhauzų ir kitų dinastijų rūmai. Išlikusi ir įspūdinga vyskupų rezidencija Verkiuose. XX a. pr. puošnius rūmus Antakalnyje pasistatė žymus visuomenės ir kultūros veikėjas Petras Vileišis.

3. Pirmasis traukinys ir industrinė revoliucija

1860 m. vilniečiai pirmą kartą išvydo traukinį, kuris po kelerių metų sujungė Peterburgą, Vilnių ir Varšuvą. Traukiniai ne tik atvėrė miestą tolimesniam pasauliui, bet ir simbolizavo industrinių permainų pradžią. XIX–XX a. sandūroje Vilniuje sparčiai nyko luomų skirtumai, ėmė kurtis stambesnės pramonės įmonės, formavosi nauji gyvenamieji darbininkų ir tarnautojų kvartalai. Miestas į savo erdvę įtraukė Antakalnį, Šnipiškes, Naujamiestį, Naujininkus ir Žvėryną. Radosi kiti modernaus miesto atributai: grįstos gatvės ir jų apšvietimas, šaligatviai, viešosios erdvės, dujos ir elektra, vandentiekis ir kanalizacija. Svarbu pažymėti, kad Vilnius netapo ir industrinių permainų auka – mieste nekilo didelių socialinės atskirties sprogimų, jis ir toliau išliko žalias ir gal kiek romantiškai netvarkingas.

4. Legendinės Vilniaus kavinės

Vilniaus kavinių ir barų istorijos geriausiai žymi kintantį kasdienį miesto veidą. XVI a. pirmieji restoranų prototipai kūrėsi Vilniaus priemiesčiuose, bet juos dar nurungdavo smuklės ir užvažiuojamieji namai. XVIII a. vilniečiai ir miesto svečiai skubėjo į linksmiausią smuklę Pohuliankoje, o XIX a. Tiroli sodas su restoranu Antakalnyje tapo nauju miestiečių traukos centru. XX a. kavinės ir restoranai Vilniuje jau tenkino ir įnoringesnius miestiečių poreikius: trys pirklio Štralio kavinės – Baltoji, Raudonoji ir Žalioji – pasidalijo skirtingą Vilniaus publiką. O 1920 m. Vilniuje su vaizdu į arkikatedrą duris atvėrė ir pirmoji lietuviška kavinė „Birutė“, kuri vos po metų persivadino „Pas Rudnickį“. Čia visą tarpukarį rinkosi Vilniaus literatai ir žurnalistai. Sovietmečiu jos vietoje įrengta „Literatų svetainė“,  nors tikroji intelektualų grietinėlė renkasi „Neringos“ kavinėje. Sovietinė vilniečių bohema traukė į prie Rašytojų Sąjungos prisiglaudusį “Suokalbį”, „Vaivą“ Pilies gatvėje ar „Pasaką“ bei “Rotondą” Sereikiškių parke. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, savas legendas ir taisykles Vilniuje pradėjo kurti jau nauja kavinių ir jų lankytojų karta. COVID-19 pandemijos akivaizdoje 2020 m. Vilnius pasauliui pristatė unikalią kavinių aikštėse ir gatvėse po atviru dangumi idėją, kuriančią naują Vilniaus kaip vienos didelės lauko kavinės legendą.

5. Tarp 5 ir 16 aukšto, tarp 1960-ųjų ir 1990-ųjų

Nedidelis, prastai išplanuotas, „kiauromis“ sienomis, bet savas butas. Numindžiota žolė, lakstantys vaikai, močiutės auginamas darželis – toks tipiškas savas kiemas. Mokykla, parduotuvė, darželis, buitinio aptarnavimo kombinatas – nejaukus, gal net negražus, bet savas rajonas. Miestui augant, daugėjant gyventojų, jis plėtėsi. Ir ne tik į plotį, bet ir į aukštį. Iškilo naujieji Vilniaus šešiolikaukščiai bokštai, šalia kurių išsirangiusios gulėjo penkiaaukštės dėžutės. Tarp jų ir juose užaugo nauja vilniečių karta. Ne visiems šie architektūros naujadarai patiko. Beveidžių ir bedvasių naujųjų kvartalų kritiku buvo rašytojas Ričardas Gavelis, matęs priešpriešą tarp senojo ir naujojo miesto. Kiti juos prisijaukino, tad gal kada nors rašysime apie „rajoninę romantiką“?

6. Kareivinės: nuo miesto sienos iki Šiaurės miestelio

Vilnius įvairioms armijoms, keliaujančioms iš Rytų į Vakarus ar iš Vakarų į Rytus, buvo ir tikslas, ir kliūtis. Todėl miesto gynybai ruoštasi. Bėgant amžiams ir keičiantis kariavimo esmei, buvę karių ir karybos objektai virto miesto ir jo gyventojų dalimi. Apsidairykime: gynybinė siena, pastatyta XVI a.,  aplipo namais, gynybinė bastėja (Barbakanas) – užmigo, Aušros vartai tapo maldininkų vieta, o carinių, lenkų ir sovietinių karinių dalinių apgyvendintas Šiaurės miestelis – nauja darbo ir gyvenimo erdve, simbolizuojančia miesto kismą ir žingsnius į ateitį.

7. Medinis Vilnius

Be savo gražiųjų mūro statinių, Vilnius visuomet buvo gausios medinės architektūros miestas. Nepaisant gaisrų, modernizacijos ir natūralios kaitos, nuo XIX–XX a. sandūros miesto Senamiestį ir Naujamiestį iš visų pusių supo mediniai priemiesčiai. Juos sudarė senųjų kaimų fragmentai, stilingos vilos ar net dvareliai, darbininkų pirkios ar lūšnos, kiti statiniai. Medinė architektūra iki šiol yra neatskiriama Vilniaus gyvenimo ir kraštovaizdžio dalis. Nuo Pavilnio iki Žvėryno ir nuo Šnipiškių iki pat Aukštųjų Panerių galime aptikti išskirtinių medinio Vilniaus palikuonių.