Verkiai

Kartą miškuose medžiojo kunigaikštis Vytenis ir išgirdo verksmą. Erelio lizde jis rado kūdikį ir pavadino jį Lizdeika, o apylinkės buvo pramintos Verkiais. Užaugęs Lizdeika tapo krivių krivaičiu ir išaiškino Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui sapną apie Vilnių. Tad gal iš tiesų visa Vilniaus istorija prasidėjo būtent čia, Verkiuose?

Nors tai tik romantiškas padavimas, žinoma, kad Verkiuose būta pagoniškos senovės gyvenvietės, čia aptikti palaikai su gausiomis įkapėmis, ginklais. Pirmasis statinys, stovėjęs Verkiuose, – senovės lietuvių šventykla, tad ir šiandien senąsias tradicijas puoselėjantys vilniečiai čia susirenka kūrenti šventosios ugnelės. Pakrikštijus Lietuvą, Jogaila Verkius padovanojo vyskupams, kurie čia buvusį dvarelį pavertė vyskupų vasaros rezidencija. Šimtamečiai ąžuolai ir dabar mena šiuos laikus, 1700-uosius, kai vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis čia pasistatė rūmus. Įsivaizduokite, spaudžiant žiemos speigams čia oranžerijoje augo bananai ir ananasai, dvaras turėjo turtingą biblioteką, paveikslų kolekcijas, čia buvo statomos operos, leidžiami fejerverkai. Tačiau tai, ką Verkiuose matome šiandien, tėra tik nedidelė dalis – pagrindiniai rūmai buvo išardyti.