Amatininkai, pirkliai, siuvėjų cechas

Ar šiais laikais galėtumėte save vadinti miestiečiu? Miestiečiais XV a. buvo laikomi tik laisvieji gyventojai, tai yra amatininkai ir pirkliai, cechų ir gildijų nariai. Jau Gediminas savo laiškuose į Vilnių kvietė atvykti amatininkus ir pirklius, todėl XV a. Vilnius buvo vienas didžiausių regiono miestų, o jo pirkliai ir amatininkai buvo vieni turtingiausių. Prekiaujama buvo su Antverpenu, Niurnbergu, Talinu, Maskva, Konstantinopoliu, o tarp pirkėjų svarbią vietą užėmė bažnyčia, valdovo dvaro atstovai, didikai bei miestiečiai. Tačiau atvykėliams buvo uždrausta prekiauti tarpusavyje, tai buvo daroma dėl sankrovos principo – taip vietiniai pirkliai galėjo diktuoti supirkimo kainas.

Kokių prekių labiausiai laukė vilniečiai? Svarbiausia atvežama preke buvo druska, taip pat populiariųjų sąraše puikavosi vynas, audiniai, metalai, stiklas ir popierius, o iš Lietuvos pirkliai išgabendavo miško medžiagas, kailius, vašką, nuo XVI a. – ir grūdus.  Šiandien, praeidami pro Didžiosios gatvės 24-ąjį namą, išvysite kadaise čia stovėjusį Pirklių gildijos pastatą, kuriame buvo sandėliuojamos atvežtos prekės. Vilniuje buvo įsikūrę ir svarbių amatų cechai: auksakalių, siuvėjų, kailiadirbių, midaus. Jie veikė ne tik kaip profesinės sąjungos, bet ir siekė monopolizuoti gamybą.