Benediktinių vienuolynas

Jan Dziewałkowski-Gintowt. Benediktinių vienuolyno vartai. 1939 m

Jei vienuolius jėzuitus buvo galima dažnai pamatyti gatvėje, juodus benediktinių vienuolių abitus Vilniaus gatvėse išvysti buvo neįprasta – be itin rimtos priežasties iš vienuolyno, prisiglaudusio prie Šv. Kotrynos bažnyčios, jos neišeidavo. Tačiau dar ir šiandien, žydint senosioms obelims, jaučiama jų dvasia, plevenanti dabar apleistame vienuolyno sode šalia S. Neries gimnazijos. Koridorių labirintais ir skliautuotais perėjimais viename turtingiausių vienuolynų Vilniuje vaikščiojo ir apsupti storų mūrų gyveno apie 40 vienuolių: Pacų, Radvilų, Tyzenhauzų ir kitų didikų šeimų atstovės. Jos vienuolynui atnešdavo ir didelius kraičius. Tačiau, nors ir itin kilmingos, vienuolės turėjo laikytis griežtų taisyklių, pasninkauti. Prasikaltusios, sėdėdamos ant šaltų valgomojo grindų, turėdavo valgyti tik duoną užsigerdamos vandeniu. Benediktinių vienuole buvo galima tapti nuo 15 metų, bet kartą įstojus į vienuolyną, grįžti į pasaulietinį gyvenimą nebebuvo galima. Tačiau vienuolės neprarasdavo sąlyčio su pasauliu – vienuolyno pastatuose buvo įsikūrusi bajorių mergaičių mokykla, veikė bendrabutis, našlių namai, gyveno klebonas ir tarnai. Benediktinių sukaupta biblioteka šiandien saugoma Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Adresas:
Šv.Ignoto 5