Vandens nešėjas

Józef Rapacki. Vandens nešėjas 1926 m. Varšuvos nacionalinis muziejus

Nenustebkite Vilniaus gatvėje sutikę vandens nešėją. Tai – ypatingai svarbi ir sunki senojo Vilniaus gyventojų profesija, šia veikla vertėsi neturtingiausi vilniečiai. Vandentiekis būdavo įrengtas retame name, o XIX a. antroje pusėje išaugus gyventojų skaičiui, Vilniui ėmė trūkti vandentiekio vandens. Todėl daug gyventojų maistą gamino naudodami upių ar tvenkinių vandenį. Žmonės, gyvenę toliau nuo vandens telkinių ar šaltinių bei neturėję šulinių, naudojosi vandens nešėjų paslaugomis. Visuomeniniam naudojimui buvo skirti trys vandentiekio šuliniai: šalia universiteto, Šv. Ignoto g. ir sinagogos Žydų g. Tačiau nešėjai vandenį semdavo ir iš upių, fontanų. Tiesa, šiandien tikriausiai nenorėtumėte paragauti upių vandens – tai tikrai nebuvo tyras ir skaidrus it krištolas gėrimas. Kadangi kanalizacijos sistema nebuvo itin gerai išplėtota, daug nuotekų keliaudavo tiesiai į upes. Todėl nenuostabu, kad geriamas vanduo buvo svarbi prekė, kuri buvo reklamuojama, o kai kurie vilniečiai net skelbdavosi parduodantys virintą geriamą vandenį. Romo Kvinto skulptūra įprasmina ne tik šią profesiją, bet ir pristato žydiškos Vilniaus istorijos fragmentą.

Adresas:
Kėdainių g. 8