Sirenos’22

Žodis „sirenos“ savo prigimtimi yra dviprasmis. Sirenos ir gelbėja, ir žudo. Sirena – tai šaižus signalas, įspėjantis apie pavojų, bet kartu tai ir mitologinė paukščiažmogė būtybė, viliojanti peržengti ribą. Toks yra ir festivalis – jis ir įspėja apie tai, ką įžvelgiame keliant pavojų mūsų visuomenei, ir vilioja žengti į meno pasaulį.

Kadangi gyvename spektaklio visuomenėje, kurioje nuolat kyla vienas už kitą garsesni skandalai, mums svarbu kurti festivalį kaip reiškinį, ne dirbtinai įjungiantį sirenų aliarmą, o iš tikrųjų išmušantį iš kasdienės rutinos, tampantį unikaliu, brandinančiu pokytį ir kaip gyvas teatrinis įvykis ištinkantį kiekvieną jame atsidūrusį.

Ar festivaliui pakanka pristatyti įdomiausius šiuolaikinius kūrinius, ar jo genetiniame kode vis dėlto būtina išlaikyti pasaulio, kokį jį pažįstame, virsmo paieškos motyvą, užčiuopti gyvą dabarties nervą? Kaip kultūrinėje ir socialinėje terpėje egzistuojantis reiškinys, festivalis pirmiausia turi siekti tapti įvykiu – čia slypi ir žodyje „festivalis“ užkoduotas šventės motyvas, ir tam tikras gyvo proceso, įvykiškumo, pasakojimo elementas, projektuojantis festivalį ne kaip tašką plokštumoje, o veikiau praėjusį ir ateinantį laiką jungiančią kreivę.

Programa:

09-20, 18.50 val.
Sirenos'22: KLUBAS I Phia Ménard kuruota filmų programa DVIDEŠIMT CENTIMETRŲ | rež. Ramón Salazar
Skalvija

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, šiemet kviečiantis gilintis į kūną ir kūniškumą, kartu su „Skalvijos“ kino centru pristato režisierės Phia Ménard sudarytą trijų filmų programą. Filmų programa lydi režisierės spektaklį „Sausasis sezonas“, kuris „Sirenose“ bus parodytas spalio 1 ir 2 d.

„Sirenų“ kino programą uždarys spalvingas ir nuotaikingas Ramón Salazar miuziklas „Dvidešimt centimetrų“. Gimusi kaip Adolfo, Marieta – transseksualė, negalinti sulaukti, kol suplanuotos operacijos metu atsikratys tam tikro prieauglio. Ji vis sapnuoja muzikines fantazijas, kuriose save regi tikra scenos žvaigžde. Vieną dieną Marieta sutinka sandėlininką, kuris ją pamilsta tokią, kokia ji yra. Tačiau Marieta nenori, kad kas nors sutrukdytų jos likimui…

Phia Ménard – viena ryškiausių šiandien kuriančių Europos teatro asmenybių, kurios darbai peržengia atskiro žanro ribas ir yra nuolat pristatomi Avinjono pagrindinėje programoje. Pradėjusi savo karjerą pas Prancūzijos naujojo cirko tėvu tituluojamą žonglierių Jerome‘ą Thomas, Ménard vėliau ėmėsi savarankiškos karjeros. Vienur jos kūryba priskiriama šokiui, kitur – teatrui, tačiau visi sutaria, kad pagrindinis jos scenos kalbos įrankis – kūnas. Savo spektakliuose kūrėja apjungia teatrą, šokį, cirką, performansą. Kartu ji, kaip translytė moteris, atstovauja žmonėms, kurių teisės vis dar pamintos patriarchalinės sistemos gniaužtuose. Režisierės sudaryta filmų programa yra apie normatyvinės visuomenės rėmus netelpančių žmonių kovą už teisę būti.

Įėjimas į Sirenų kino klubo seansus – su nemokamais bilietais, kurie bus dalinami „Skalvijos“ kasoje to seanso dieną.

Daugiau informacijos rasite čia.

09-22, 17 val.
Sirenos'22. LT vitrina: ME TWO / SAVOJ KRŪVOJ (EN)
Menų spaustuvėje

Vilniaus miesto šokio teatro Low Air spektaklis „Me two / Savoj Krūvoj“ gimė iš Low Air mokyklos mokinių ir trupės choreografų noro sukurti spektaklį ir kalbėti apie jų (paauglių) pasaulį – ne suaugusiojo, o paauglių kalba. Kūrybiniame procese tarp paauglių ir šokio teatro profesionalų išryškėjo intymios ir dažnu atveju „nepatogios” istorijos, skirtingi požiūriai į jas, keliantys klausimus, o kur yra ribos tarp dviejų kartų pasaulių, kodėl jautrūs pasakojimai dažnai lieka nutylėti ar neišgirsti. Ir kodėl, dažnu atveju pradėjus pasakoti istoriją ir išgirdus tylų „man irgi taip buvo“, mes retai norime vienas kitą palaikyti.

Ir dėl karantininių metų, ir dėl specifikos šis šokio spektaklis ir kartu visas projektas išgyveno spektaklio kūrimo procesui neįprastas stadijas. Tiek nuotolinės dirbtuvės, neįprasti šokėjams namų darbai, analizės, tiek nuolat nukeliamos premjeros formos ir datos. Visa tai šį spektaklį šlifavo, brandino ir augino iki šios dienos.

„Me two“ iškeliauja į pasaulį ir pradeda savarankišką savo gyvavimo etapą. Pradeda atsiverdamas pokalbiams, paskutiniams „pratimams“ ir dar girdimiems ar matomiems viso proceso fragmentams. Šis etapas yra svarbus jauniems kūrėjams tiek kaip vieno proceso pabaigos ir kito pradžios taškas, tiek ir kaip susidūrimas su artimiausiais žiūrovais, pašnekovais ir kitais paaugliais. Tarytum riboje, kur peržengi iš „paauglystės“ į „suaugusiųjų“ pasaulį, iš auginamojo į savarankiškumo statusą, iš nuoskaudos ir vienatvės į bendrumo ir palaikymo būseną.

Projektas, prasidėjęs nuo jaunų šokančių paauglių noro sukurti kūrinį, choreografės Airidos Gudaitės ir kūrybinės komandos dėka virsta į apčiuopiamą kūną, o gal jausmą. Noras papasakoti retai ištransliuojamą savo pasaulį virsta kvietimu pabūti paauglio galvoje, o gal jo kambaryje. Tarytum jį išgirsti ar pasikalbėti.

Ši erdvė atvira visiems tyrinėti, kalbėti ir kalbėtis. Tiek prieš spektaklį, tiek spektaklio metu. Tiek su kitu, tiek su savimi. Ir nebijoti, o kartais išdrįsti ištarti „aš irgi“.

Šis spektaklis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias 2021 metų spektaklis vaikams ir jaunimui ir nominuotas už geriausią 2021 metų muziką spektakliui.

Bilietus rasite čia.

09-23, 22.00 val.
Sirenos'22. KLUBAS I Atidarymo koncertas su Solo Ansambliu
1986_gallery_

„Sirenų“ klubas vėl tampa vieta skirtingoms meno sritims, tarpdisciplininiams konceptualiems eksperimentams, tyrinėjantiems kūną būtent per audialinę bei vizualinę juslę ir vienaip ar kitaip peržengiantiems teatro ribas.

Koncertas sproginės ir į muzikines miglas nardins kartu su Solo Ansambliu. Ilgai ir nuosekliai nerdami į muzikinius vandenis, keturi patyrę aktoriai sąmoningai atsisakė perdėto artistiškumo scenoje. Sutelkę visą dėmesį į gyvą atlikimą, sceninę patirtį jie išnaudoja gyvo potyrio sintezei. Savo stilių „Solo Ansamblis“ apibūdina kaip elektronika / eksperimentinis post-punk‘as / „liūdni šokiai“. Paskutinis epitetas – visų mėgstamiausias, nes iki šiol Lietuvoje atitikmenų neturintis grupės braižas verčia sukti galvas. Tamsūs, bet šilti, emocingos elektronikos sukonstruoti muzikiniai takeliai netikėtai laviruoja tarp jausmingumo ir logikos, taip pasiekdami keistą hipnozės būseną…

Line-up:
Solo Ansamblis
Local girls
kopcevasXsharukas

Bilietus rasite čia.

09-24, 15.00 val.
Sirenos'22. LT vitrina: ŠVENTĖ | rež. Kamilė Gudmonaitė)
Oskaro Koršunovo teatre

09-24, 18.00 val.
Sirenos'22.LT vitrina: DĖDĖ VANIA
Vilniaus mažajame teatre

09-25, 12.00 val.
Sirenos'22. LT vitrina "bowel" | rež. Naubertas Jasinskas
Kauno miesto kameriniame teatre

09-28, 18.30 val; 09-29, 17.30 val ir 20.00 val.
Sirenos'22. Nejaukos slėnis | rež. Stefan Kaegi, Rimini Protokoll
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

„Nejaukos slėnis“ – tai terminas, kurį pirmas pavartojo japonų robotų kūrėjas Masahiro Mori, pastebėjęs, kad mūsų noras kurti robotus, kuo labiau panašius į mus pačius nuslopsta, kai pasiekiame tai, kas vadinama nejaukos slėniu. Tai būsena, kai imame jaustis nejaukiai matydami į save panašų robotą, kuris vis dėlto nėra žmogus, ir tai išduoda gausybė detalių, kurias fiksuoja mūsų pasąmonė.

Apie robotus dažniausiai galvojame kaip apie darbo mašinas, kaip efektyvius ir tikslius užduočių vykdytojus. Vokietijos pramonėje jie atrodo kaip žmonės, kad išvengtų emocinių komplikacijų. Skirtingai nei Azijoje, kur humanoidiniai robotai jau kurį laiką buvo kuriami, pavyzdžiui, priežiūros darbui ar kaip sekso partneriai. Išorinis panašumas į žmones palengvina mašinų priėmimą. Tačiau jei robotas per daug panaši į žmogų, pradedame jausti nepasitikėjimą: kas yra žmogus, kas yra robotas-mašina?

Lietuvoje gerai žinomas režisierius Stefanas Kaegi šiame spektaklyje pirmą kartą dirba su rašytoju ir dramaturgu Thomasu Melle, kuris ambicingam kūrybiniam sumanymui įgyvendinti nepabijojo leisti sukurti savo kopiją – animatroninį robotą. Šis humanoidas scenoje pasakoja Melle parašytą monologą ir kelia klausimus: ką originalui reiškia, kai viršų perima kopija? Ar originalas geriau pažįsta save per savo elektroninį dublį? Ar kopija ir jos originalas konkuruoja, ar padeda vienas kitam?

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

09-30, 19.00 val.
SIRENOS'22: Cyber Elf | aut. Magda Szpecht, ÆFEKT
Menų spaustuvė

Magda Szpecht – jaunosios kartos Lenkijos režisierė, kuri prasidėjus karui Ukrainoje nusprendė, kad šis laikas nėra tinkamas menui. Padėjusi į šoną visus vystomus meninius projektus ir premjeras, ji tapo tuo, kas vadinama „internetiniu elfu“. Magda – virtualios elfų kariuomenės dalis, kurioje anoniminiai kariai kovoja su Rusijos troliais ir propaganda tam, kad pro begalinį klastočių srautą prasiskverbtų tikra informacija apie tai, kas vyksta.

Pandemija parodė, kad mūsų gyvenimai gali vykti toliau net ir nukūninti. Magda mus veda ten, kur vyksta nukūnintas karas, tačiau ir pats karas, ir jo kariai yra tikri žmonės.“

Rusijos dezinformacijos tinklai po invazijos į Ukrainą atsidūrė bėdoje. Konflikto baisumams atsiskleidus viduryje baltos dienos, šio diskurso pritaikymas prie Kremliaus strategų poreikių, virto nelengva užduotimi. Tad Lenkijoje prorusiški agitatoriai nedelsdami ėmėsi veiksmų internete, taikydami naują strategiją: atgrasyti lenkus nuo pagalbos Ukrainos pabėgėliams tuo metu, kai šalis pasitinka precedento neturinčią migrantų bangą. Šiame kontekste šalyje atsirado naujo tipo skaitmeninis aktyvizmas: vadinamieji „kibernetiniai elfai“, kurių misija yra pastatyti Kremliaus trolius į savo vietas.

Drąsieji elfai, naikinantys tamsos trolių minias ideologiniame konflikte dėl ateities žmogiškumo. Tai – ne fantastinio romano pradžia, tai tikslus kasdienybės aprašymas, atliepiantis realijas kibernetinėje erdvėje visoje Europoje. „Elfai“ – grupė kibernetinių aktyvistų, kovojančių su prokremliška propaganda ir dezinformacijos kampanijomis – dar mažai žinomas reiškinys. Prasidėjęs 2014 m. Lietuvoje, mažiau nei 20 asmenų judėjimas išsiplėtė iki 13 Vidurio ir Rytų Europos šalių, 2021 m. subūrė jau apie 4000 savanorių.

Rusijos informacinės operacijos prieš Vakarų demokratiją, didėja skaičiumi, mastu ir sudėtingumu. Kibernetiniai elfai veikia anonimiškai ir sutelkia dėmesį kovojant su hibridinėmis grėsmėmis, kurias pirmiausia vykdo Kremlius ir jo įgaliotiniai. Šie elfai yra nepriklausomi nuo valstybių ir valdžios. Jų veikla yra griežtai legali – jie griežtai pasmerkia bet kokią nusikalstamos veiklos formą, pavyzdžiui, įsilaužimo ar kibernetinio šnipinėjimo, ir dažniausiai patys riboja bei stebi Rusijos dezinformaciją ir jos kaltininkus, tokius, kuriuos vadiname troliais. Dauguma elfų surinktų duomenų pasidalijama su visuomene ir žiniasklaida. Elfai visoje Europoje sukūrė tarptautinį bendradarbiavimą, kurį daugiausiai sudaro žvalgyba ir dalijimasis informacija.

Lenkų menininkė Magda Szpecht žiūrovus kviečia į spektaklį-paskaitą, kurioje iš arčiau supažindins su kibernetinių elfų veikla.

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

10.01 ir 10.02 19.00 val.
SIRENOS'22: Sausasis sezonas | rež. Phia Ménard, Compagnie Non Nova
Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Spektaklio scenografija – balta dėžė, kuri simbolizuoja patriarchalinę struktūrą. Pastaroji aižėja ir trūkinėja tada, kai elgiamės ne taip, kaip numatyta taisyklėse, kai kovojame ir maištaujame. Tačiau kovojame savo kūnais, kurie gražūs ir trapūs, tvirti ir itin pažeidžiami. Jie sugeba peržengti ribas, kurias jiems primeta visuomenė ir kurti naujus poetinius ritualus, galimus ateities scenarijus, kaitinančius mūsų visų vaizduotę.“

„Būti savimi normatyvioje visuomenėje yra rizikingas išbandymas: atrodo, kad kiekvienas mūsų gestų fragmentas yra kontroliuojamas. Pralaužiame sienas tik tam, kad atsidurtume priešais naujas. Mes vis dar atsiduriame moters ir vyro vaidmenyse, modeliuose, patekę į jų įkyrių potraukių gniaužtus. Mūsų kūnai yra persmelkti išmokytų įpročių. Kiek kartų klausėte savęs: iš kur toks gestas? Ar tai mano? Ar aš tai paveldėjau iš savo tėvo, mamos, ar tai yra tiesiog socialinės mimikos?

Mes nesimokome: mūsų atmintis mus išduoda, ji atsisako leisti pamiršti tai, kas mums nepatinka. Tas niežulys pagaliau mus apima tą dieną, kai žiūrime į savo įvaizdį, nejudrūs, nusiteikę ir laukiame…“

Įvairialypio, vis naujo meninio pasaulio sukūrimui, menininkė Phia Ménard skolinasi šokio, vizualiųjų menų, teatro ir antropologinio kino elementus, kurių pagalba veda žiūrovus į žemišką patirtį. Ten stebėtojų laukia kovos su normomis ir kovos už laisvą tapatybės pasirinkimą, laukas. Kuriant naujus gestus ir poetinius ritualus, kovojama už patriarchalinės valdžios nepaisymą, pabėgimą nuo lyčių suvaržymų. Tokie ritualai gali sėkmingai pamaitinti mūsų prigesusią vaizduotę.

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

10.03 ir 10.04 18.00 val.
SIRENOS'22: Būti Ariele F | rež. Simon Senn, Compagnie Simon Senn

Menų spaustuvė

„Spektaklio kūrėjas Simonas Sennas, sako, kad pasimatuoti kito žmogaus kūną nebėra mokslinės fantastikos sritis. Viename internetiniame portale įsigijęs merginos vardu Arielė viso kūno 3D fotografiją, jis panaudoja technologijas, kad galėtų pats tame kūne pagyventi ir apčiuopti ribą, ties kuria šiandien susitinka technologijos, kūniškumas, psichologija ir teisė (arba jos ribų nebuvimas). Atrodytų, galėtinai paprasta 3D fotografijos technologija atskleidžia itin sudėtingą technologijų sandūros su mūsų kūnais pasaulį – kaip virtualus buvimas gali žeisti mūsų psichiką, kokias teises mes vis dar turime į savo kūno atvaizdus internete ir ar mus gali apginti tarptautinė teisė, jei į mūsų kūnų vaizdus būtų pasikėsinta?“

Koks jausmas, kai aš esu tu?

Ką gali padaryti šis kūnas? Svetainėje www.3dscanstore.com už 12 dolerių nusipirkau skaitmeninę moters kūno kopiją. Dokumente buvo statiškas, fotorealistinis 3D vaizdas – jaunos, nuogos moters kūnas. Naudojau nemokamą internetinį įrankį, kad suteikčiau jai skaitmeninį pagrindą – priversčiau ją judėti. Padedamas kelių interneto vartotojų visame pasaulyje, sukūriau svaiginančią judesio fiksavimo sistemą: nusipirkau kelis virtualios realybės įrangos rinkinius, įskaitant jutiklius, skirtus žaisti video žaidimus. Ant savo kūno užsidėjau jutiklius, taip pat virtualios realybės ausines ir „pavirtau“ šia jauna moterimi.

Pakeliu rankas, žiūriu į jas – tai moters rankos. Žvelgiu žemyn ir savo protu apsigaunu manydamas, kad turiu moters kūną. Visos šio kūno detalės, oda man yra matomos. Pagaunu save galvojant, kad man tai tinka…

Po šios nerimą keliančios patirties, naudodamas grotažymę #3dscanstore, socialinėje medijoje suradau šią jauną moterį. Aptikau asmenukę, kurią ji paskelbė kūno skenavimo metu. Susisiekiau su ja ir pasiūliau susitikti. Ji sutiko. Nuvažiavau į jos namus Anglijoje ir nufilmavau mūsų susitikimą. Nusprendėme ją pavadinti Ariele.

Šis susitikimas mane nuliūdino, todėl apsilankiau pas psichologą ir paklausiau apie tapatybės problemas, susijusias su savo kūno suvokimu. Noras chirurginiu būdu transformuoti save į filtruotas asmenukes, šiandien pripažįstamas kaip klinikinė būklė, ji vadinama „Snapchat dismorfija“. Taip pat nusprendžiau pasikonsultuoti su teisininku dėl šio skaitmeninio kūno panaudojimo teisinių klausimų.

Pokalbiai su Ariele tęsėsi. Mes kalbėjome apie tai, ką jos kūnas gali padaryti. Ji privertė mane daryti tai, ko niekada nebūčiau daręs be šio naujo kūno, kuris tam tikra prasme tapo ir mano kūnu. Scenoje būdamas vienas, su visa virtualios realybės technologija bei Ariele, prie trečiojo kūno (to, kuriuo aš judu) prisijungusia per „Facetime“, esu čia, kad paaiškinčiau šią istoriją.

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

10.03 ir 10.04 20.30 val.
SIRENOS'22: dSimon | rež. Tammara Leites, Simon Senn, Théâtre Vidy-Lausanne
Menų spaustuvė

„Ar kada pagalvojote, kas nutiktų, jei visus kada nors savo rašytus tekstus sukeltumėte į dirbtinio intelekto programą? Ar ta programa imtų galvoti kaip jūs? Ar ji atsakytų į klausimus taip, kaip atsakytumėt jūs? Menininko Simono Senno ir programuotojos Tammaros Leites duetas neria stačia galva į šį eksperimentą – Simonas dirbtiniam intelektui atiduoda savo intelektinį bagažą ir stebi, kaip abipusis pažinimo procesas nuveda nenumatytu maršrutu. Spektaklis kelia klausimus apie tai, kas yra dirbtinis intelektas ir kaip jis veikia, o žiūrovams leidžiama tiesiogiai pabendrauti su skaitmenine Simono versija – dSimon.“

Darbas su dirbtiniu intelektu, kuris sukuria intelektą, suvienijo medijų dizainerę, programuotoją ir menininką. Tammara Leites ieškojo savanorio, norinčio aprūpinti dirbtinį intelektą savo duomenimis. Simonas Sennas sutiko, taip gimė dSimon, su kuriuo galima sąveikauti per internetinę svetainę. Tačiau neilgai trukus dSimon pademonstravo netikėtą ir nerimą keliantį elgesį kai kurių svetainės vartotojų atžvilgiu…

Įvykiai, susiję su dSimon, bus apmąstyti bendraujant su publika iš asmeninės, meninės ir etinės perspektyvos. Simonas Sennas ir Tamara Leites kviečia žiūrovus pasvarstyt apie žmogaus ir mašinos ryšį bei jo įtaką žmogaus ekosistemai.

Šeštajame dešimtmetyje Revox išradimas suteikė galimybę beveik kiekvienam įrašinėti garsus, bei pirmą kartą išgirsti savo įrašytą balsą. Suprasdamas, kad tai ne tik technologinė pažanga, poetas Bernard Heidsieck rašė svarbius straipsnius, kurie kvietė skaitytoją šį naują įrenginį nukreipti nuo potencialios manipuliacijos: įrašymo įrenginį jis siūlė įdarbinti kūrybai – besinaudojant tokia besivystančia technologija, geriau pažinti save. Kartu su bendraminčiais, Heidsieck išrado meninę formą, jungiančią raštingumą ir muzikinę kompoziciją, kurioje vietoje įprastesnių semantinių ir sintaksinių vertybių išryškinami fonetiniai žmogaus kalbos aspektai; tai – eilėraštis be žodžių; pagal apibrėžimą ši poezija visų pirma skirta atlikimui. Pasauliui dabar tai žinoma kaip garsinė poezija.

Kūrėjas Simonas Sennas tokį kūrybos principą perkėlė į dabartį. Pradedant nuo „Būti Arielle F“, jis naująsias technologijas perėmė į savo rankas: kaip ir Bernard Heidsieck atveju, Simonas jomis naudojasi siekdamas suprasti, ką technologija daro su mumis. Šį kartą Simonas susiduria su kitokia technologinio intelekto forma, kuri ne tik naudoja jo parinktus duomenis (ir visus internete prieinamus duomenis), bet ir atsako į jo užduodamus klausimus. Ši technologinio intelekto forma ne tik žino kūrėjo įpročius ir gyvenimo būdą, bet elgiasi kaip tolygus pašnekovas, turintis nuotaiką, intuiciją, bei gebantis priimti konkrečius sprendimus. O vis dėlto tai – mašina, įrenginys, realybę paverčiantis dar realesne…

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

10.05 ir 10.06 19.00 val.
SIRENOS'22: Herojus 2.0–spektaklių spektaklis | aut. Uroš Kaurin, Vito Weis, Moment
Lietuvos nacionalinis dramos teatras

„Aktoriaus profesija šiandien, 2022-aisiais. Du jauni aktoriai, Uroš Kaurin ir Vito Weiss, beprotiškai, žaismingai ir be jokios gėdos veda mus į aktorinio pasaulio užkulisius – nuo savo diplominių darbų citatų iki vaidybos stilių skrodimų. Aktorius šiandien turi mokėti ne tik fiziškai būti scenoje – jis turi pardavinėti save ir bilietus, mokėti reguliuoti garsą ir šviesą, būti vadybininku ir kūrėju, režisieriumi ir dramaturgu. Šie scenos meno virtuozai tai puikiai ir daro, atskleisdami visą aktorinės sielos ir kūno nuogybės grožį.“

Svarbu tik pergalė. Istorija prisimena tik tuos, kurie pasiekė viršūnę. Likę yra tik vos pastebimas priedas. Viskas, ką jie turi, viskas, kas jiems liko, yra jie patys, petys į petį. Tuščia scena, šviesa ir du aktoriai. Herojai. Abu pagrindiniai veikėjai. Abu kovoja dėl savo vietos priešais žiūrovus. Nėra klausimų dėl priemonių pasirinkimo. Jokių kompromisų, visas kliūtis reikia perkelti į galutinę kūrybą, šedevrą. Didžiausias pasirodymas – spektaklių spektaklis turi įvykti dabar arba niekada!

Plikoje scenoje pastatytas spektaklis yra aktoriaus duona: šia scena jis turi naudotis tol, kol Iškris paskutinis jo prakaito lašas. Spektaklis – aktoriaus esmė, viskas, ką jis žino ir gali. Kaip kitaip įrodysi savo pranašumus, vertę ir talentą? Šiuolaikinis aktorius turi perprasti visus meninės kūrybos aspektus ir įgūdžius daugiau nei bet kada anksčiau. Jis turi žinoti viską, ir žinoti tai itin gerai. Jis turi būti šiuolaikinis multitaskeris: šimtų darbų ir užduočių vykdytojas, visomis įmanomomis formomis ir galimybėmis. Psichologiniai vaidybos metodai ir puikus teksto interpretavimas yra niekai. Suprasti spektaklio kontekstą, perprasti situacijas bei sukurti vaidmenį, nebepakanka. Jei nesugebi daugiau, tavo karjeros laikas baigėsi. Be šitų ypatingų įgūdžių tu esi vidutiniokas, žinutės nešėjas, tu esi… minios dalis.

Jei nemanai, kad esi geriausias aktorius, nustok vaidinti. Jei nemanai, kad statai geriausią spektaklį, jo nestatyk. Jei manai, kad šios paraiškos finansavimo negausi, nerašyk jos. „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ kalba būtent apie tai: neapsigaukit, tai yra ne tikėjimo, o visiško aklumo klausimas turint omenyje, kad „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ yra pats geriausias spektaklis.

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

10.07 ir 10.08 19.00 val.
SIRENOS'22: Henrietta Lacks| rež. Anna Smolar, Nowy Teatr
Menų spaustuvė

Sunku patikėti, kad už tokių didelių mokslinių proveržių kaip genų terapija, vėžio ir AIDS gydymas, slypi vienos moters kūno ląstelės. Ši moteris – tai Henrietta Lacks, kurios ląstelės be jos žinios buvo paimtos, perduotos į laboratoriją ir sėkmingai dauginamos daug metų iki ir po jos mirties. Režisierė Anna Smolar taupia scenos kalba, tiksliais štrichais piešia juodaodės JAV gyventojos Henriettos Lacks gyvenimą. Jai mirus 1951-aisiais, jos ląstelės toliau gyvena ne tik laboratorijose, bet ir daugelio mūsų kūnuose, tapusios poliomelito vakcinos pagrindu. Henrietta – tuo pačiu ir sisteminio rasizmo, įsišaknijusio visame pasaulyje, simbolis.“

Anoniminis herojus ar medicinos auka? Kai mokslininkai tyrimams pasinaudoja nieko apie tai nežinančiu žmogumi. Be to, tas žmogus – juodaodė moteris, nepagydomai serganti pacientė. Jos ląstelės buvo paimtos moksliniams eksperimentams ir netikėtai tapo svarbiu veiksniu žmonijos siekyje įveikti mirtingumą.

Baltimorė, 1951-ieji. Afroamerikietė tabako plantacijos darbuotoja, 31 metų Henrietta suserga gimdos vėžiu. Be jos žinios gydytojas ima jos audinių ląstelės mėginius, kuriuos ketina naudoti tyrimų tikslais. Ląstelės pirmą kartą medicinos istorijoje netikėtai išgyvena ir dauginasi laboratorijos sąlygomis, jos žymimos HeLa trumpiniu, pagal pacientės inicialus. Henrietta nieko nesužino apie HeLa ląsteles. Kai ji miršta, penki jos našlaičiai vaikai negauna jokios finansinės paramos, tačiau pastangas į šiuos tyrinėjimus dėję nesąžiningi gydytojai pelno daug simbolinio ir materialinio kapitalo.

Holivudo filmo verta melodrama! Tačiau ar ne geriau būtų pažvelgti į Henriettos Lacks istoriją iš šiuolaikinės perspektyvos ir apsvarstyti ląstelių nuosavybės klausimą? Ar būtų buvusi įmanoma mokslo pažanga, jei turėtume teisę reikalauti finansinės kompensacijos už savo audinių naudojimą? Ar turėtų būti sudarytas žmogaus audinių kainoraštis?

Bilietus rasite čia.

10.08, 15.00 val. ir 19.00 val.
SIRENOS'22: Sūnelis | rež. Nataša Živković, City of Women
Lietuvos nacionalinis dramos teatras

„Jei manote, kad socialinė lytis – tai šiuolaikinė inovacija, paanalizuokite istoriją įdėmiau. Slovėnų performanso kūrėja Nataša Živkovič kuria užburiantį ir be galo jautrų spektaklį apie taip vadinamas Albanijos mergeles. Tai moterys, kurios pasirenka vyrišką socialinę lytį mainais į statusą bendruomenėje, ir už tai sumoka amžinos skaistybės įžadais.“

Albanijoje vyrauja senas paprotys, kuris leidžia moteriai tapti vyru. Tokia moteris vadinama Burrnesha. Skaistybės įžadą davusios moterys dėvi vyriškus drabužius, norėdamos gyventi kaip vyrai patriarchalinėje šiaurės Albanijos visuomenėje, Kosove ir Juodkalnijoje. Mažesniu mastu Burrneshos egzistuoja ir kitose Vakarų Balkanų dalyse, įskaitant Bosniją, Kroatiją, Serbiją ir Šiaurės Makedoniją.

„Sūnelis“ – tai bandymas performatyvia forma atlikti antropologinį šio reiškinio tyrimą. Tai sukrečiančios ir stebinančios prisiekusių mergelių istorijos iš atokių Balkanų šalių vietovių. Tai – tam tikras sistemos, palaikančios patriarchalinę nuostatą, plyšys: besivelkantis, užsitęsęs klausimas, kokiame pasaulyje mes gyvename, bei kaip išgyventi vyrų pasaulyje?

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

10.09, 16.00 val. ir 20.00 val.
SIRENOS'22: Cerebrum |rež. Yvain Juillard, Company Yvain Juillard
Lietuvos nacionalinis dramos teatras

„Yvain Julliard – tai žmogus, kuris sujungia dvi labai skirtingas sritis – jis yra profesionalus aktorius ir meno doktorantūros studentas, o tuo pačiu ir biofizikas, kurio specializacija – smegenų plastika. Šiuo spektakliu-paskaita Yvain kvestionuoja mūsų pojūčius, atmintį, laisvą valią ir sąmonę. Kiek reali yra realybė, kurioje gyvename? Ir kokia ta realybė bus tada, kai technologijos ir medicinos inovacijų dėka priartėsime prie nemirtingos žmogaus sąmonės sukūrimo? Beveik neabejojama, kad sąmonę greitu metu bus galima perkelti į tam tikrą laikmeną, išsaugoti ją amžiams; ir lieka tik vienas „bet“ – ji liks be to mums įprasto indo – kūno.“

Kas, jei tikrovė būtų tik mūsų vaizduotės vaisius?

Kai lyginame žmogaus smegenis su visata, kai kur atsiranda stebinančių panašumų. Dėl nesuskaičiuojamo kiekio jį sudarančių ląstelių ir nesuskaičiuojamų ryšių tarp jų, smegenys yra tokios pat neįveikiamos kaip kad visata yra begalinė. Tyrinėjant smegenis remiamasi viltimi, kad žmonės supranta, kas jie yra ir kad patys žmonės nori dar labiau pasinerti į jų egzistavimo, prasmės tyrinėjimus.

Dvigubą – biofiziko ir aktoriaus – išsilavinimą turintis Yvain Juillard – kviečia į savo spektaklį-paskaitą tyrinėti mūsų smegenų veikimo mechanizmą. Tai darydamas kūrėjas kvestionuoja tikrovės prigimties įvairiapusiškumą. Smegenys, mūsų prisiminimų vieta, mūsų suvokimas, mūsų tapatybė, išlieka organu, kuris yra intymus ir paslaptingas. Daugelis iš mūsų labai mažai apie tai žino. Šis pasirodymas – paprastas ir linksmas eksperimentas, siekiantis visuomenei perteikti naujausias mokslo žinias. Tai unikali galimybė aptarti naujausius neurologijos mokslo atradimus pasauliečių žodynu.

Daugiau apie spektaklį: www.sirenos.lt

Bilietus rasite čia.

,,Sirenos'' yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis.

Data:
2021-09-22 - 2022-10-09
Adresas:
Įvairios vietos
Kaina:
15.00 - 30.00 Eur
Bilietai:
Bilietai.lt
By using this site, you consent to the use of cookies for analytical purposes, advertising and personalized content. For more information, read here.