Vilnius – sostinė, širdis, židinys

1. Sostinė – valdovų ir prezidentų sostas

Nuo Gedimino laikų Vilnius buvo svarbi valdovų rezidavimo vieta. Aleksandro Jogailaičio valdymo metais čia susiformavo pastovios administracinės institucijos. Vilnius buvo svarbi ir kitų Jogailaičių – Žygimanto Senojo su italų kunigaikštyte Bona Sforca, Žygimanto Augusto su Barbora Radvilaite – ir Vazų dinastijos valdovų rezidencija. LDK laikotarpiu mieste lankydavosi kitų šalių valdovai ir pasiuntiniai. Pasakojimus apie Vilnių paliko Anglijos ir Prancūzijos karalių pasiuntinys Žilberas de Lanua (XV a.) ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I pasiuntinys Sigizmundas Herberšteinas (XVI a.). Po 1990 m., atgavus laisvę, miestas vėl tapo valstybės vadovų – prezidentų (nuo 1993 m.) – rezidavimo vieta. Per 30 metų čia jau spėjo apsilankyti prezidentai, karaliai ir karalienės, popiežiai ir net Japonijos imperatorius. Taigi, Vilnius – ne tik sostinė, bet ir miestas, kuris sujungia senąją (LDK) ir moderniąją (demokratinę) Lietuvą.

2. Vilniaus romantizmas

Niekas neabejoja, kad Vilnius yra romantiškas miestas. O XIX a. pirmoje pusėje jis buvo ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje svarbus romantizmo židinys. Šlovingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė atmintis, senosios legendos, senamiesčio ir miesto apylinkių peizažai, universiteto dvasia (iki 1832 m.) ir jo slaptosios draugijos (filomatai, filaretai) bei svajonės apie išsivadavimą iš carinės priespaudos Vilniuje sutelkė ryškias romantizmo žvaigždes: Joachimą Lelevelį, Adomą Mickevičių, Juliuszą Słowackį, Vladislovą Sirokomlę-Kondratovičių, Józefą Ignacy‘ų Kraszewskį, Simoną Daukantą,  Stanislovą Moniušką, Tarasą Ševčenką, Teodorą Narbutą, Kanutą Rusecką ir kitus. Vilniaus romantikų palikimas suteikė stiprų impulsą vėlesnei lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių nacionalinei savimonei.

3. Vilnius kaip Šiaurės Jeruzalė litvakų kultūroje

XVIII a. Didžiosios sinagogos ir Vilniaus Gaono tandemas padėjo pagrindus atsirasti naujam žydų dvasiniam centrui Rytų Europoje. Daugiasluoksnis Vilnius įgavo dar vieną veidą – tapo Šiaurės Jeruzale išminties ieškantiems regiono žydams, kurie palaikė Vilniaus Gaono siekį apsaugoti tradicinę judaistinę mintį nuo pašėlusių chasidų iš Ukrainos žemių. Šis simbolinis Jeruzalės vardo suteikimas tapo garbe ir įsipareigojimu Vilniaus žydų bendruomenei. Pastaroji jau XX a. sekuliarių idėjų kontekste atskyrė dvasinę žydų kultūrą nuo religijos, tačiau puoselėdama jidiš kalbą ir kultūrą išsaugojo su pagarba viso pasaulio žydų diasporoje tariamą Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės vardą. Moišės Kulbako, Avromo Suckeverio ar Chaimo Gradės jidiš kalba poetiškai apdainuota meilė Vilniui, Lazario Segalo tapybos darbuose atsispindįs miesto ilgesys ar Marko Antokolskio pasaulinės šlovės sulaukusios skulptūros – tai Vilniaus erdves peržengiantys, bet iš Šiaurės Jeruzalės dvasios kilę artefaktai, kurie kalba pasauliui apie žydiškąjį Vilnių iki Holokausto tragedijos.

4. Lietuvių ir Lietuvos nacionalinio atgimimo bastionas

XIX a. pabaigoje prasidėjusio nacionalinio lietuvių atgimimo lyderiai daugiausia buvo kilę iš provincijos. Tačiau Vilniaus kaip sostinės legenda jiems tapo vienu pagrindinių veiklos įkvėpimo šaltinių. Senoji sostinė taip pat sieta su lietuviško miesto idealu, Lietuvos autonomijos, o vėliau ir nepriklausomos valstybės idėjomis, o ilgainiui tapo lietuvybės ir valstybingumo siekių centru. Mieste susiformavo ir politinė nacionalinio atgimimo programa: 1905 m. Vilniaus miesto salėje (dabartinė filharmonija) susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas pradėjo modernios Lietuvos istoriją, o 1917 m. įvykusioje Vilniaus konferencijoje buvo įtvirtinta nepriklausomos valstybės idėja. XX a. pr. Vilniui tapus kultūriniu ir politiniu Lietuvos bei lietuvybės centru, čia spietėsi tautos žadintojai bei valstybės tėvai ir motinos: Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Felicija Bortkevičienė, Žemaitė, Aleksandras Stulginskis, Mykolas Römeris, Antanas Smetona, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Mykolas Sleževičius, broliai Vileišiai ir kiti.

5. Vilnius kaip idėjinė dirva baltarusių tautiniam atgimimui

Tarpukariu Lenkijos valdomame Vilniuje baltarusiai ir lietuviai dalijosi ne tik pamaldų laiku Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet ir vizijomis, kaip įgyvendinti savo tautines aspiracijas. Dar XX a. pradžioje po Vilniaus dangumi baltarusių poetė Aloiza Paškievič bendravo su lietuvybės puoselėtoja Marija Šlapeliene, o jų idėjiniai keliai nuolat susikirsdavo su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir Janku Kupala. Pastarasis rašytojas – naujosios baltarusių literatūros pradininkas. Jis 1906–1915 m. su laikraščiu „Naša niva“ („Mūsų dirva“) Vilniaus gatvėje arė dirvą baltarusių tautiniam atgimimui. Taip XX a. pr. romantinėmis tautinėmis idėjomis derlingame Vilniuje išauginta baltarusių inteligentija padėjo pamatus, kurie leido išlaikyti baltarusišką tapatybę ir vėlesnės sovietizacijos Baltarusijoje sąlygomis. O šiandien baltarusišką mokslo ir kultūros tradiciją Vilniuje tęsia Europos humanitarinis universitetas.

6. Dainuojanti revoliucija – Sąjūdis

Sovietinio režimo prispaustiems žmonėms tereikėjo nedidelio plyšio užtvankoje, kad laisvė prasiveržtų galingo krioklio jėga. Tas plyšys buvo reformos, o iš jų išsiveržęs krioklys – Sąjūdis ir jį remiantys Lietuvos gyventojai. Apsiginklavę dainomis ir laisvės troškimu, visi jie stojo siekti trokštamų idealų: nepriklausomybės šaliai, laisvės sau, sąžinės visiems. Mokslų akademijos salė, Katedros aikštė ir Vingio parkas Vilniuje 1988–1990 m. tapo sujudusios Lietuvos centru. O gyvoji Baltijos žmonių grandinė, prasidėjusi prie Gedimino bokšto, gal tik akimirkai, bet pasaulio centru pavertė visą regioną. Ir visur skambėjo dainos. Vytautas Kernagis šaukė tautą, o Eurika Masytė dainavo apie laisvę.

7. Šiuolaikinė Vilniaus lyderystė

XX a. pab. Vilniuje buvo pradėta ardyti blogio imperija, o po šios griūties miestas tapo regioninės ir euroatlantinės integracijos lyderystės sinonimu. 1997 m. į Vilnių susirinko dvylikos Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovai. 2000 m. įsikūrė Vilniaus dešimtukas, kuris suvienijo dešimt narystės NATO siekusių valstybių. 2001–2002 m., Lietuvai pirmininkaujant Europos Tarybos ministrų komitetui, buvo priimta Vilniaus deklaracija dėl regioninio bendradarbiavimo ir dėl demokratinio stabilumo konsolidavimo didesnėje Europoje. 2011 m. Vilniuje rinkosi ESBO Ministrų taryba, o 2013 m., Lietuvai perėmus pirmininkavimą ES Tarybai, mieste vyko pagrindiniai tam skirti renginiai.