Vilniaus legendos ir simboliai


1. Apreiškimas Gediminui

Vilniaus teritorijoje žmonės gyveno nuo paleolito pabaigos. Tai buvo medžiotojai, atklydę į šią vietą paskui gauruotus raganosius ir mamutus – jų kaulai, pradūlėję bene 14000 metų, XX a. buvo surasti Antakalnyje. Tačiau Vilniaus kaip sostinės istorija prasideda kunigaikščio Gedimino laikais. Apie tai pasakoja legenda, užrašyta XVI a. Lietuvos metraščiuose – praėjus dviem šimtams metų po Gedimino mirties. Pasak jos, Gediminas, išvykęs medžioti, nakvynei apsistojo Šventaragio slėnyje. Ten jis susapnavo, kad ant kalno, tuomet vadinto Kreivuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Žynys Lizdeika išaiškino sapną: čia stovės sostinė, o jos garsas sklis po visą pasaulį. Ši istorija panaši į legendą apie Romos vilkę. Vilniaus įkūrimo legendą tyrinėjo profesionalūs mitologai Gintaras Beresnevičius ir Algirdas Julius Greimas. Pastarasis rašė: „Aš įsitikinęs, kad šituo mitu ir Vilniuje žmonės gyvena: su kokiu pasididžiavimu jie apie Vilnių kalba ir kaip tiki į Vilniaus misiją!“

2. Šv. Kristoforas ir Vilniaus herbas

Šv. Kristoforas laikomas keliautojų globėju, tačiau ilgus šimtmečius skaičiuojančiame Vilniaus herbe jis turi kitą simbolinę prasmę. Ją nulėmė XIV a. aplinkybės. Vilniui savivaldos teises 1387 m. suteikė valdovas Jogaila, kuris tik prieš metus buvo apsikrikštijęs Krokuvoje. 1387 m. vasarį ir kovą Vilniuje buvo pakrikštyta Lietuvos diduomenė, vėliau – miestiečiai ir kiti gyventojai. Taigi, pirmiausia Vilniaus antspaude, o vėliau herbe įamžintas Šv. Kristoforas, nešantis kūdikėlį Jėzų, reiškia krikščionybės sklaidą – įvykį, itin svarbų visai Lietuvai. Šiandien Šv. Kristoforas mums primena, kad Europoje esame vėlyviausio krikšto šalis, todėl vieninteliai turėjome atlikti ir atlikome civilizacinį šuolį. Priėmę krikštą, tapome integralia Europos dalimi.

3. Požemių legendos: baziliskas

Daugybė padavimų byloja apie miestų požemiuose tūnojusius siaubūnus. Ne išimtis buvo ir Vilnius, kurio požemiuose, kaip buvo rašoma XVIII a. pradžioje, Žygimanto Augusto laikais apsigyveno žmones vien savo žvilgsniu žudęs baziliskas ‒ nuo antikos laikų žinomas driežas arba gyvatė su karūnuota gaidžio galva. Vis dėlto miestiečiams pavyko baziliską pergudrauti ir nužudyti. Legenda, tapusi miesto folkloro dalimi, audrino žmonių vaizduotę ‒ tai liudija pasakojimų apie baziliską gausa ir įvairovė.

4. Vilniaus Kryžių drama

Trys kryžiai – neatsiejama Vilniaus dalis. Dabartinį betoninį pavidalą jie įgijo tik siaučiant Pirmajam pasauliniam karui. Tuomet kryžius suprojektavo architektas Antanas Vivulskis. 1950 m. gegužę sovietų valdžia sugalvojo nekenčiamą simbolį susprogdinti. Beveik 40 metų kryžiai ne žvelgė nuo kalno, o dūlėjo jo žemėje. Bet iš atminties neišdilo. Vos tik sovietinis režimas nusilpo, aktyvių žmonių iniciatyva jie buvo atstatyti. Dabar, minint valstybines šventes ir pagerbiant užsienio valstybes, baltieji kryžiai nusidažo įvairiomis spalvomis.

5. Legenda apie Vilniaus dibuką

Kiekviename padoriame Viduramžių mieste vaidenosi: pilyse sklandė žemiškųjų turtų neatsižadantys vaiduokliai, paprastos moterys virsdavo raganomis, o kiekvienas Rytų Europos žydų kvartalas turėjo savo dibuką. Vilniuje piktoji dvasia, vertusi žmones kentėti ir bijoti, vaidenosi Stiklių gatvėje stūksančio namo rūsyje. Legenda pasakoja, kad būtent Vilniaus Gaonas atliko egzorcizmo seansą ir pagaliau XVIII a. išvarė dibuką iš Vilniaus. Žinoma, legendos daug ką nutyli, pavyzdžiui, tokias smulkmenas, kur nuklydo iš senojo Stiklių gatvės rūsio išvarytasis dibukas.

6. Aušros Vartai

XVI a. pradžioje, Vilnių juosiant gynybine siena, buvo pastatyti ir dešimt vartų, iš kurių iki šių dienų išliko vieninteliai Aušros, arba Aštrieji (lenk. Ostra Brama). Jie seniai prarado gynybinę funkciją, tačiau tapo reikšmingu simboliu istorinėms Vilniaus tautoms –  lietuviams ir lenkams. Vartų koplyčioje esantis Švč. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas nuo XVII a. garsėja stebuklais ir malonėmis, o tikinčiųjų su juo siejamas viltis liudija atlaiduose dalyvaujančių maldininkų gausa ir paaukoti tūkstančiai padėkos ženklų (votų). Ilgą laiką Švč. Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas buvo gerbiamas lokaliai, bet po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų jis (o kartu ir Aušros vartai) tapo kovos ir laisvės simboliu. Nors 1927 m. vasarą vykusios šio paveikslo karūnacijos iškilmės Lietuvoje buvo įvertintos nevienareikšmiškai, po jų Gailestingumo Motinos kultas tik sustiprėjo.

7. Frankas Zappa kaip naujai atrastos laisvės Vilniuje simbolis

Jei vis dar galvojate, kad laisvės vėjai Vilniuje pučia Užupio pakrantėse, nustebsite užsukę į nedidelį skverą prie Vilniaus Centro poliklinikos. Ten nuo 1995 m. stovi paminklas Frankui Zappai. Neaišku, ar šis amerikiečių roko muzikantas buvo bent girdėjęs Vilniaus vardą, tačiau laukiniais devyniasdešimtaisiais jo vardas buvo įrašytas į miesto istoriją. Vilniuje išaušo diena, kai galima statyti paminklus ilgaplaukiams vyrams. Tačiau menininkai, inicijavę paminklo pastatymą, pasiuntė universalesnę žinutę: jei čia gali stovėti paminklas Zappai – provokatoriui, visiškai netilpusiam į jokius rėmus, – šiame mieste yra vietos naujai atrastai laisvei. Praėjus 25 metams, Franko Zappos paminklo idėjinis sumanytojas fotografas Saulius Paukštys nusprendė dar kartą patikrinti, ar neprisnūdo Vilniaus laisvės idėja. 2015 m. skvere šalia Mindaugo gatvės iškilo jo inicijuotas paminklas bitlui Johnui Lennonui – dar vienam atlikėjui, kuris lankėsi vilniečių namuose tik savo muzika, bet būtent ši muzika įkvėpė kosmopolitiškas laisvės idėjas, kuriomis ir šiandien alsuoja Vilniaus menininkų darbai.