Pergalės ir šventės

1. Vilniaus pergalės ir pergalės Vilniuje

1514 m. po didelės pergalės prieš Maskvą Oršos mūšyje Žygimantas Senasis Vilniuje surengė įspūdingas triumfo eitynes. 1611 m. Zigmantas Vaza iškilmingai sutiktas po Smolensko pergalės. Valdovui žygiuojant per miestą, jį sveikino didelė susirinkusiųjų minia, įvairių konfesijų tikintieji, akademinė bendruomenė. Vilnius buvo išpuoštas pergalę simbolizuojančiomis triumfo arkomis, miesto namus užklojo margaspalviai audeklai, girdėjosi patrankų salvės, trimitai ir būgnai. 1794 m. sukilę miestiečiai, vedini pulkininko Jokūbo Jasinskio, patys išsivadavo nuo Rusijos įgulos ir kurį laiką sėkmingai gynė sostinę nuo įsibrovėlių. O didžiausia šiuolaikinės epochos Vilniaus ir Lietuvos pergale tapo Sausio 13-oji. 1991 m. barikadomis, dainomis, beginklių žmonių ryžtu ir jų aukomis Lietuva Vilniuje sugebėjo atremti ginkluotą SSRS agresiją. Tąnakt apginta laisvės idėja, nepriklausoma valstybė ir žmogaus orumas. Todėl Sausio 13-osios aukų kapai Antakalnio kapinėse ir minėjimai prie laužų, prisimenant žuvusiuosius, yra svarbiausias Vilniaus ir Lietuvos žuvusių už laisvę memorialas.

2. Mugės

1441 m. Kazimiero privilegija Vilniui suteikta teisė kasmet rengti dvi muges – sausio 6 d. ir rugpjūčio 15 d. Jos tęsdavosi aštuonias dienas. Į Vilniaus muges atvykdavo daug pirklių iš užsienio. Jie atveždavo audinių, madingų drabužių, prieskonių, popieriaus ir kt. Nuo XVII a. kovo 4 d., šv. Kazimiero dieną, imta rengti Kaziuko mugę. Šv. Kazimieras, Kazimiero Jogailaičio sūnus, 1602 m. buvo paskelbtas šventuoju – dėl stebuklų, apsireiškusių prie jo kapo Vilniaus katedroje. 1604 m. Vilniuje, sutinkant iš Romos atgabentą popiežiaus pašventintą šv. Kazimiero vėliavą, įvyko iškilminga, didelį būrį miesto gyventojų ir svečių pritraukusi eisena, tapusi kasmetine tradicija. Ją ėmė lydėti ir prekyba, kuri ypač išsiplėtė 1827 m., kai miesto pirkliai gavo privilegiją Katedros aikštėje rengti tris dienas trunkantį prekymetį. Tai buvo daug žmonių pritraukdavęs įvykis, ne veltui Czesławas Miłoszas rašė, kad kovo ketvirtą Vilniuje būdavo didžiulė šventė. Tokia Kaziuko mugės rengimo tradicija yra tęsiama iki šiol.

3. Puotos ir kiti pasilinksminimai

1495 m. Vilniuje vykusios Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos caro Ivano III dukros Elenos vestuvės buvo neeilinis įvykis. Jungtuvių ceremonija atlikta katalikiškoje Vilniaus katedroje, dalyvaujant katalikų ir stačiatikių dvasininkams. 1562 m. Vilniuje susituokė Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė ir Suomijos kunigaikštis Jonas III Vaza. Ta proga Valdovų rūmuose buvo iškelta didžiulė puota. Šventė truko visą savaitę – buvo rengiami šokiai, žaidynės, turnyrai. Pokylius įvairiomis progomis rengdavo ne tik valdovai, bet ir mieste gyvenę bajorai, miestiečiai. XVII a., sekant Europos pavyzdžiu, mieste jau buvo švenčiamos Užgavėnės su įspūdį dariusiais karnavaliniais vaidinimais. XVIII a. įvairius pasilinksminimus lydėjo fejerverkai, trukdavę 3–4 valandas. Nesuklyskime – jie atrodė kitaip nei šiandieną: tai buvo lyg draminis pasirodymas, kai kiekviename akte būdavo uždegiamos skirtingos figūros. Štai 1751 m., švenčiant valdovo Augusto III vardines, Neries pakrantėje į palapines susirinkę garbingi svečiai stebėjo, kaip užsidega saulė, mėnulis, žvaigždės ir valdovo herbas su karūna. Vilnius buvo ir tebėra puotų ir pramogų miestas.

4. Opera

1636 m., anksčiau nei Paryžiuje ar Londone, Vladislovo Vazos iniciatyva Vilniuje, Valdovų rūmuose, buvo parodyta pirmoji Lietuvoje ankstyvoji italų opera – „Elenos pagrobimas“. Jos libreto autorius ir kompozitorius – italas Virgilio Puccitelli, muzikos kūrėjas – Marco Scacchi. Žiūrovai renginiu buvo sužavėti, dėmesį itin traukė puiki scenografija. Pirmoji lietuvių opera taip pat įvyko Vilniuje – 1906 m. Miesto salėje buvo parodyta Miko Petrausko „Birutė“. Šiuo metu Vilnius sėkmingai tęsia operos tradiciją. Galime didžiuotis ir žavėtis pasaulį pakerėjusia ilgamete „Vilnius City Opera“ atlikėja Asmik Grigorian, 2019 m. tapusia geriausia pasaulio operos soliste, taip pat Vilniuje studijavusia pasaulinio garso operos soliste Violeta Urmanavičiūte-Urmana.

5. Dainų šventės

Dainų šventė, atsiradusi tarpukariu, pakeista sovietmečiu ir grįžusi po nepriklausomybės, yra svarbi Vilniaus švenčių dalis. Smagus suvažiavusiųjų atlikėjų šurmulys mieste, eisena užpildytos gatvės, dainos ir šokiai. O atėjus dainų dienai, stovi prieš estradą, matai gausybę žmonių ir lauki. Dirigentas pakelia ir staigiai nuleidžia rankas. Pasigirsta: „Lietuva brangi, mano tėvynė…“ Net ir abejingiausi suklūsta, kūnu nubėga šiurpuliukai. Ne veltui dainų šventė yra nematerialusis UNESCO paveldas.

6. Vilniaus alternatyva

Vilnius net ir sovietmečiu nebuvo tiek izoliuotas, kad jį aplenktų įvairios jaunimo subkultūros ir alternatyvioji muzika, kuri dažniausiai siejosi su politinio maišto nuotaikomis. Kavinėje-skaitykloje „Pelėda“ brendo džiazo karta, hipiai rengė koncertus (legendinis 1972 m. „Žirmūnų seišenas“), rezgėsi „Gorkynės“ trikampio bohemos maršrutai, o kur dar roko operos „Jesus Christ Superstar“ kultas. Vėliau atsirado pankų, rokerių ir metalistų karta, prisidėjusi prie „Roko maršų“ pradžios (1987), pankroko koncerto Alumnato kieme (1988) ir atgimimo apskritai. Visa tai išsprogo po nepriklausomybės paskelbimo. Kas traukė į „Sepultura“ koncertą Sporto rūmuose, kas – į pankų „bombiaką“ Smėlio 33, o kas – į reivo tūsą. Prie jų dar pridėkime buvusius Profsąjungų rūmus ir „Mulen ružo“ istorijas.

7. Naujasis Vilniaus ritmas

Vilnius jau tris dešimtmečius gyvena nauju ritmu, o jo kultūrinis ir istorinis tapatumas vėl yra ne tik Lietuvos, bet ir platesnio regiono dalimi. Vilnius, su geležinio vilko stiprybe pralaužęs geležinę uždangą, posovietinio nepasitikėjimo kiautą ir chaotišką perėjimą į rinkos ekonomiką, vėl tapo europietiškosios kultūros miestu, kuriame drąsiai skamba ir džiazas, ir senųjų bažnyčių varpai. Miesto sugrąžinimas pasauliui simboliškai prasidėjo 1994 m., kai sostinės Senamiestis buvo pripažintas pirmuoju UNESCO kultūros paveldo objektu Lietuvoje. Vilnius pamažu prisiminė kultūriškai įvairialypį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir nacionalinių atgimimų laikų paveldą. 1996 m. arkikatedros pašonėje  prisiglaudė miestą laiminantis Gediminas, į savo vietas sugrįžo ir miestą nuo katedros aukštybių saugantys šventieji Stanislovas, Elena ir Kazimieras. Sovietmečiu slopintus miestietiško gyvenimo potyrius prikėlė festivalis „Life“, į miestą atėjo „Kino pavasaris“, Vilnius ėmė skaityti tarptautinėje knygų mugėje ir netgi bėgti savąjį tarptautinį maratoną. Per trisdešimtmetį miestas susipažino su Neries pakrantę papuošusiais dangoraižiais ir prisijaukino atokesnius priemiesčius, pamilo nepailstantį restoranų, kavinių ir naktinio gyvenimo klegesį, galinėjosi su sparčiai augančia ekonomika ir ją besivejančiomis būsto kainomis, stebėjosi nematytais automobilių kamščiais ir šalia tiesiamais dviračių takais, šypsojosi turistų srautams, o 2009 m. didžiavosi išrinktas Europos kultūros sostine. Ar tik į septintą šimtmetį įkopęs Vilnius negyvena geriausių metų savo istorijoje?