Iš čia kylama į žvaigždes: švietimas ir konfesijos Vilniuje


1. Baroko bokštai ir dvasia

Skirtingai nei gotika ir renesansas, barokas buvo pirmoji kultūrinė epocha, kurią Lietuva ir Vilnius išgyveno visavertiškai ‒ buvo nebe mėgdžiojama, bet jau savitai kuriama. Ilgalaikę baroko įtaką liudija tai, kad, vaikščiodami po šių dienų Vilnių, žmonės gali susipažinti su ankstyvojo (Šv. Ignoto bažnyčia), brandžiojo (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia) ir vėlyvojo (Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia) baroko architektūros pavyzdžiais. Glaudų Vilniaus ir baroko ryšį atspindi ir tai, kad būtent čia studijavo ir kūrė Lietuvos Horacijumi pramintas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, o XVIII a. pirmojoje pusėje susiformavo savita stilistinė mokykla, kurios reikšmingiausias architektas Jonas Kristupas Glaubicas kūrė ne tik liuteronams ir katalikams, bet ir unitams, stačiatikiams bei žydams.

2. Vilniaus universitetas: tradicijos ir modernumo dermė

Vilniaus universitetas jau 400 metų kviečia kilti į žvaigždes. To paties toliaregiško mokslo dvasioje universiteto rektorius, astronomas Martynas Počobutas 1777 m. pamato naują žvaigždyną, o po 240 m. biochemikas Virginijus Šikšnys atranda genetines ligas galinčią sustabdyti DNR „žirklių“ technologiją. O tiems, kurių nepakylėja mokslo jėga, senasis Vilniaus universiteto ansamblis gali pasiūlyti palypėjimą į Šv. Jonų bažnyčios varpinę, iš kurios atsiverianti Vilniaus panorama pasakoja visą 700 metų miesto istoriją, glaudžiai persipynusią su universiteto istorija. Vilniaus universitetas, kaip mokslo šventovė XVI a. atsiradusi iš religinės jėzuitų dvasios, į XXI a. įžengė kaip sekuliari, bet savo tradicijas gerbianti mokslo institucija. Ji išeina už Senamiesčio ribų ir kuria modernų, mokslu besiremiančio miesto veidą.

3. Garsiosios spaustuvės

Johanno Gutenbergo išradimas netruko pasiekti Vilnių. Pranciškus Skorina įsteigė spaustuvę burmistro Jokūbo Babičiaus namuose ir 1522 m. išspausdino pirmą knygą, o miestas greitai tapo vienu iš knygų leidybos centrų. Spaustuves steigė Vilniaus akademija, vienuolynai ir privatūs asmenys ‒ Mamoničiai, Józefas Zawadzkis, Borisas Kleckinas, Martynas Kukta ir Petras Vileišis. Jose leistos keliomis kalbomis rašytos knygos (pavyzdžiui, Laurencijaus Bojerio „Carolomachia“, Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“, Józefo Ignacy‘aus Kraszewskio „Vilniaus istorija nuo pradžios iki 1750 metų“) atspindėjo skaitytojų akiračio platumą, o laikraščiai, kurių puslapiuose pasirodė ir 1794 m. sukilėlių atsišaukimas, ir Vasario 16-osios aktas, ‒ spaudos reikšmę viešajame gyvenime.

4. Vilnius ir šventieji

Daugybės šventovių ir vienuolynų miestas Vilnius glaudžiai susijęs su kelių šventųjų gyvenimais. XV a. stačiatikių pasaulyje paplito trijų Vilniaus kankinių (šv. Antano, Jono ir Eustatijaus) gyvenimo aprašymai. Vilniuje formavosi šv. Kazimiero, išgarsinusio ne tik Jogailaičių dinastiją, bet ir Lietuvą, kultas, kaip vienuoliai brendo jėzuitas šv. Andriejus Bobolė ir bazilijonas šv. Juozapatas Kuncevičius. Čia gimė 1863‒1864 m. sukilimo dalyvis, vėliau karmelitas šv. Rapolas Kalinauskas, o miestą tebegarsina šv. Faustinos Kowalskos vizijų Vilniuje įkvėptas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Septyneri arkivyskupo tarnystės metai Vilniuje buvo svarbus pal. Jurgio Matulaičio kelio į šventumą tarpsnis.

5. Kultūrų mozaika: Civitas Ruthenica

Civitas Ruthenica („rusėnų miestas“) buvo stačiatikių pirklių ir amatininkų apgyvendintas Vilniaus priemiestis, rytinėje miesto dalyje pradėjęs formuotis XIII a. pabaigoje ir intensyviai plėtojęsis visą XIV a. Šioje teritorijoje iškilo ir pirmosios ‒ Skaisčiausiosios Dievo Motinos, Šv. Mikalojaus, Šv. Paraskevės (Piatnicos) ‒ cerkvės, kūrėsi stačiatikių vienuolių bendruomenės. Civitas Ruthenica kūrėsi greta pagoniškojo miesto, o vėliau ‒ ir „vokiečių miesto“, kuris telkėsi apie Šv. Mikalojaus bažnyčią, ir buvo neatsiejama Vilniaus kaip kultūrų mozaikos dalis.

6. Kaip Vilnius skambėjo šabo vakarais

Iki Antrojo pasaulinio karo penktadienio šabo vakarą iš 135 Vilniaus žydų maldos namų Senamiestyje ir Šnipiškėse girdėjosi šventinių pamaldų bruzdesys ir kantorių giesmės, o darbo dienomis sinagogose susirinkta ne tik maldai, bet ir religinėms studijoms. Į Didžiąją sinagogą rinkosi visi religingi miesto žydai, tačiau veikia daug mažesnių sinagogų, kurių lankytojus vienija profesija ar rabino autoritetas. Šiandienos Vilniuje veikia tik viena iš buvusių ikikarinių sinagogų – choralinė sinagoga Pylimo gatvėje. Ji įkurta dar XX a. pr. kaip žydų Apšvietos Vilniuje dvasinis centras. Ši sinagoga dabar yra perėmusi visų religingų Vilniaus žydų dvasinio centro pareigą.

7. JIVO – stipriausia Vilniaus ir Niujorko istorinė gija

1925 m., kai Jeruzalėje duris atvėrė Hebrajų universitetas, Vilniuje įsteigtas jidiš literatūros ir mokslo institutas. Jis saugojo kultūrinį ir etnografinį jidiš paveldą, o mokslą jidiš kalba pakylėjo į aukščiausią lygį. Institutas buvo toks reikalingas Europos žydų diasporai, kad jį rėmė ir tarybos nariais tapo psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas bei fizikas Albertas Einsteinas. Drąsiai galime teigti, kad šio fiziko galvoje, greta reliatyvumo teorijos, yra šmėkštelėjusi ir mintis apie Vilnių, bet ką veikė Vilnius Freudo pasąmonėje, spėlioti nedrįsime. Antrojo pasaulinio karo metu sėkmingo atsitiktinumo dėka JIVO su Maxu Weinreichu priešakyje persikėlė į Niujorką ir ten tęsia savo veiklą iki šiol. Tai viena stipriausių ir ilgiausių Vilnių su Niujorku siejančių kultūrinių gijų.